VIRŠKINIMO SISTEMOS SUTRIKIMAI (gastritas, opos)

Tai viena iš mano mėgiamų temų, galbūt dėl to, kad visuomet vadinau savu susirgimu. Mat kentėjau nuo jo didžiąją savo gyvenimo dalį. Prasidėjo dar vaikystėje.

Ilgai negalėjau užpildyti šios grafos..galbūt todėl kad tai kalba apie mano pačios istoriją.

Bet nusprendžiau pasidalinti su tikėjimu, kad galbūt tai padės kažkam kitam, turinčiam panašų rupestį.

Turėjau skrandžio uždegimą ir dvylikapirštėje žaizdų. Skausmai būdavo tokie kad suriesdavo vidury laipų ir tupėdavau negalėdama atsitiesti, kolei brolis ar kas kitas vos ne, ant rankų nunešdavo  iki automobilio, o vėliau į ligoninę. Buvo ir lašelinių ir kokių tik procedūrų buvę.. visokių žarnų rijimas, buvau net tokiame, aparate kaip lėktuvas.. kuris varto į visas puses ir stebi pokyčius organizme.. ko tik nebuvo.

Kadangi buvau pusiau medikų vaikas. Na tėvų draugų tarpe buvo puse gydytojų chirurgų traumotologų. O jie visi gyveno kaimynystėje.. Taigi kai tik mane suriesdavo būdavo sušaukiamas daktarų konsiliumas tiesiog virtuvėje (tiesiog su šlepetėmis) ir tiesiog virtuvėje svarstydavo ar pjauti ar nepjauti. ..Iš vaikystės..aha ji užkėlė koją ir uždėjo ant kėdės skersinio, vadinasi vaikui traukia dešinį šoną, vadinasi skauda..čia gali būti apendicitas..ir panašiai.. :) Žinoma nuo tokių kalbų man visi skausmai kaip mat išgaruodavo.:)

Ant manęs buvo išmėginta praktiškai visi naujausi tuo metu taikomi gydymo metodai. Nuo elektroforezės, purvo kompresų ir jį leidžiamos tam tikro dažnio srovės impulsai, įvairių dietų (kurios beje buvo bene efektyviausios, bet sunku pasakyti dėl ko ar dėl to, kad tiko maistas ar dėl to, kad buvau sanatorijoje kurioje man buvo gerai). Iki vaistų, lašalinių, ligninės.. Gėriau visokius aliejus, beje atvežtus net iš pačio Sibiro.. Ne kartą gulėjau ligoninėje dažnai būdavau sanatorijose, kuriose iš tiesų tikrai ateidavo palengvėjimas. Kaip dabar suprantu manau pagrindinė priežastis, kad ten tiesiog galėdavau atsipalaiduoti, niekas nelindo į mano gyvenimą, neprimetinėjo savo taisyklių, nekritikavo, nereikalavo tobulumo. Ten tiesiog buvau vienas iš pacientų ir viskas. Plius ten gerai ėmiau mokytis tai ir iš vis patiko, nesinorėdavo grįžti namo. Iš tiesų ten imdavau patikti pati sau.. kur būdavo pastebėti mano gabumai. Kai tuo tarpu namuose ir aplinkoje buvo pastebimi tik trūkumai, kuriuos reikėjo nuolat tobulinti. Kaip sakoma vis buvau nepakankamai tobula..kad būčiau mylima..

Tas manyje buvo taip įsišakniję, kad nors ir baigiau mokyklą beje tikrai geriau nei vidutiniškai.. Nes iš karto priemė į universitetą praktiškai be konkurso, kiti sustojo su gerokai žemesniais balais. Pamenu, kaip nustebau, kad net su tokiais balais galima praeiti konkursą.. Nes mus ištisai gąsdino..mokykis nes neįstosi..ir pan.

Nors ir baigiau universitetą su dešimtukui apsigintais tiek bakalauru tiek magistriniu ir su pakvietimu į doktorantūra, nes mano mokslinis darbas buvo įvertintas kaip vertingas indelis mokslinėje dalyje ir ginimas praėjo gana gerai. Komisijos pirmininkas atsistojo (ko nėra daręs) ir išsakė daug gražių žodžių apie struktūrą, eiliškumą nuoseklumą ir mokslinį ne tik naujumą bet ir įdomumą, kad apjungiau dvi stambias grupes kurios iki šiol nebuvo apjungtos. Taip pat atsisitojo ir mano vadovas kuris išsakė daug teigiamų žodžių apie mane... žodžiu su pagyrimu J vis tik jaučiausi nepakankama..

Nors po universiteto pradėjau dirbti prestižinėje kompanijoje..kurios metinis  pelnas buvo 3-6mln litų o apyvartos kur kas didesnės. Vis dar jaučiausi nepakankama. Net ir dirbdama nuo 7 ryto iki 12 val nakties braižydama ir perbraižydama statybininkams aiškinamuosius brėžinius išnešdama mazgus ir juos tikslindama. Nors dariau krūvas darbų padėdama visiems iš eilės. 7 ryto jau būdavau objekte. O 20 val budėtojai mane išsiūsdavo namo J.. parsivezdavau dar kruvas darbų žurnalų ir brėžinių namo. Kur dar tikrindavau, deliodavau ir suvedinėdavau galus. Negaliu skūstis man patiko mano darbas. Patikdavo braidyti po statybas su botaisJ Patikdavo bendrauti su statybininkais net ir pačiais didžiausiais keikūnais J jie pasirodydavo visai mieli.. nors ten buvau tikrai  ir mylima ir gerbiama ir vertinama..vis tiek nesijaučiau pakankamai tobula..kad būčiau mylima. .. Na ir žinoma atlygis buvo tiesiogiai priklausmas nuo mano vertės. Nors dirbau nuo ryto iki išnaktų (žinoma tai buvo geras būdas užsimiršti) pinigų užtekdavo vos vos sudurti galą su galu. Praktiškai viskas išeidavo kurui ir mobiliiam telefonui, nes tuo metu šefas neapmokėdavo mums telefonų. Taigi vieną dieną kažkaip pasiskaičiavau ir supratau kad dirbu tiesiog kad dirbčiau.. dėl sportinio intereso, nes pinigų visai neuždirbu..:) nes praktiškai viskas išeidavo pačiam darbui (kuras, mobilus, pietūs..na ir baudos už greičio viršijimą) . O mokesčiai kaupėsi..  ir nuolat balansavau..

Kol  vieną dieną pamenu..ją labai gerai..

Man paskyrė didesnę užduotį, paruošti firmą auditui. Tai man buvo išukis ir mano žinių patikrinimas. Plius pagaliau kažkas tikrai pagal specialybę, kur prireikė ir mano žinių..Žodžiu buvau labai įsitempusi.  Jei kas būtų mane tuomet pamatęs iš mano dabartinių bičiulių nebūtų pažinę. Vienoje rankoje kava, kitoje cigaretė, tarp kojų submarinas, trys mobilūs telefonai ir vairuoju.. tuo metu turėjau sportinę audi. Važiavau dideliu greičiu kaip visuomet..tiesiog taip išsikraudavau emociškai..  O tuo metu jų tikrai buvo užtektinai.. kažkas nesiklostė darbe.  Auditas ant nosies .. o kaip žinia statybininkai ne itin mėgsta draugauti su dokumentais.. buvau įsitempusi..švelniai tarent. Kaip dabar pamenu dariau manevrą į kairę ir jutau kad viskas slystu, skausmas buvo nepakeliamas, ėmė pykinti, kilo rėmuo..plius regis viskas ėmė plaukti.. (kadangi jau kurį laiką man buvo vis tiek ant savęs ant savo gyvenimo..ne itin pergyvenau dėl savo žūties.. tiesą pasakius net atvirkščiai ieškojau būdų užsimušti..kartais lėgdavau tokiu greičiu 160,,210km/h mieste ir tikėdavausi kad gal kurią diena ant posūkio nesuvaldysiu automobilio ir tiesiog rėšiuosi į kokią sieną.. bet visuomet suvaldydavau.. ) ..bet tą kartą jutau kad tikrai slystų nes ėmė akyse temti.. nežinojau ar suvaldysiu automobilio, viena ranka surinkau telefono numeri  moters, kurį paliko mano mama (kad galbūt ji man padėtų, ilgai neskambinau, nes maniau ką ten man, kažkokia ragana gali padėti, jeigu net gydytojai negalėjo padėti.) Bet paskambinau...  Kaip visuomet arogantiška pradėjau pokalbį iš to visažinės bokšto. Pamenu tylą ragelyje..ir kai baigėsi mano monologas..išgirdau kelis žodžius.. tai tu turbūt labai įsitempus... pamenu vos neiškrito kavos puodelis iš rankų ... tie žodžiai mane taip pribloškė kad sustabdžiau automobilį kelkraštyje tiesiog Jasinskio g. Niekam iki to momento nerūpėjo ką aš jaučiu. Visiems visuomet rūpėjo ką galiu padaryti.. kokios pareigos, kūno svoris, atlyginimas  ir panašiai.. bet niekam niekada nerūpėjo kaip aš  jaučiausi. Nežinau kas patraukė labiau ar ta tyla ir ramybė kurią pajutau..ar tie keli žodžiai. Bet aš sustojau. Sustojau ir ėmiau klausytis.. susitarėm dėl susitikimo  laiko ir viso kito..

Pamenu važiuoju į Saulėtekį nes tuo metu ji ten gyveno.. ir galvoju kaži kaip ji atrodo.. įsivaizdavau kažkodėl kaip tikrą raganą..su karpą ant nosies, susikuprinusią,  tokią truputį kvanktelėjusę J..niu bet galvoju nieko.. visokių mes čia matėme J..statybose dar netokių cudų prisižiūri.. čia su kažkokia ragana tikrai susitvarkysim..

Ir kaip nustebau kai pamačiau energingu žingsniu atžingsniuojančią žvaliai, atrodančią, vidutinio amžiaus moterį..beje labai simpatišką.. Iš karto krito į akis jos oda.. nuo jos skido kažkokia švara, grynumas, aiškumas..

Įsėdus į automobilį nupyliau visu greičiu (kaip visuomet) ten kur ji gyvena..

Toks buvo mūsų pirmas susitikimas su mano pirmąją mokytoja.. :)

Ji išlipo ir sako oho... kaip koks šumaheris.. sako..vairuoji kaip vyrioks .. niu aš nusijuokiau nes man tuo metu tai buvo komplimentas :)

Ir nuo tada prasidėjo ilga kelionė.. į tikrąją sveikątą. Galima pasakyti. Jau po pirmo susitikimo pasijaučiau daug geriau. Iš jos sklido kažkokia galia..kurios negalėjau paaiškinti..taip pat ji pati  .. tai kaip ji atrodė vertė mane jos klausytis.  Ji atrodė tikrai gerokai vyresnė už mane, bet jautėsi ir atrodė kūnu, judesiais daug geriau nei aš kada nors gyvenime iš vis.

Primus metus kol vaikščiojau pas ją tik verkiau..

Iš jos pirmą kartą išgirdau, kad nėra paveldimų ligų yra tik paveldimas mąstymas.

Iš jos vėl išmokau melstis.. Bet kažkaip visiškai kitaip su tikėjimu ir dvasia. Su pasitikėjimu kad taip ir bus.

Iš jos išmokau daug fizinių pratimų, kurie stiprina kūną ir dvasią, kuriuos beje darau iki šiol. Ir kol kas kad kiek visko jau esu praėjusi nieko geresnio neradau..

Ji išmokė ir vėl gražino prie gamtos..prie tikrų paprastų dalykų, medžių, vaistažolių, pirties, gėlo vandens, šaltinio, maudymosi šaltinyje žiemą vasarą.. Širdies

Ji priminė man pačiai kokia didinga esu..vien todėl kad esu. Ji išmokė iš naujo pažvelgti į savo tėvus ir pamilti save. Iš tiesų pamilti.

Per ją patyriau kad gyvenimas gali būti paprastas, bet nuostabus dalykas. Kad laimė kartais yra visai ne tuose dalykuose kur manėme ar ieškojome. Kad partnerystė, santykiai yra darbas.

kad meilė yra kaip puodynė.. kiek į ją įdedi, tik tiek tegali pasiimti..

daug..

Buvo daug ašarų ir dantų griežimo. Iš tiesų. Tikrai pamenu pradžia... oj kaip niršdavau kartais.. Kai reikėdavo kažkam atleisti..niekaip negalėjau suprasti kodėl.. juk man padarė skauda..(aš tai mat tokia geruolė, puikuolė..o jie!!) juk mane įžeidė, įskaudino, nuskriaudė..čia manęs turi atsiprašyti..juk aš tokia puiki nuostabi princesė :)

O ji kalbėjo,  kad nėra.. nėra didesnės jėgos už atleidimą,  kuri išlaisvina, nes pirmoje eilėje mes atgauname laisvę. Jau ką tas žmogus padarė tą padarė jis ir atsiims.. o ką tu..ką tu su visą tuo darysi..sakydavo.. Buvo nelengva.

Pamenu stovėjau vidury miško ir tiesiog klykiau nesavo balsu..tikrai.. iš skausmo iš bejėgiškumo..bet tuo pačiu ir supratau, kad nėra kito kelio..tiesiog nėra... ir vėl ... ir vėl  eidavau.. toliau ruošti namų darbų.. širdies namų darbų..

Per ją regis pirmą kartą gyvenime ėmiau patirti gyvenimą ištikrųjų..

Man tapo įdomus mano gyvenimas man pačiai.. Man tapo įdomūs santykiai, man pačiai..dingo noras bėgti nuo jų ir slėptis..ėmė darytis įdomu stebėti ir pastebėti tuos skirtumas ir panašumus..atrasti savyje.. užsispyrimą, puikybę, pavydą ir kitus dalykus..

Jos dėka supratau. Kad šiaip aš gyvenu. O mano gyvenime yra ir darbas. O ne atvirkščiai darbas yra mano gyvenimas.

Pamažu stiprėjau..

Beje auditas praėjo puikiai :) Firma gavo atestaciją :) o pati tapau diplomuota auditorė :)

Buvau tipinė darboholikė.. taip jaučiausi labiau vertinama.. vadinasi vertinga.. įvertinta.. taip tarnaudama labiau verta meilės..  taip jaučiausi labiau verta pažvelgti savo šefui į akis..juk aš daug dirbu nusipelniau.. bet reikiamo įvertinimo nebuvo.. tad išsiliedavau ant savo vyro.. kitų vyrų.. su moterimis iš vis nesiskaitydavau.. (man buvo sunku suprasti tie visi virkavimai, dejavimai.. tiesiog jų nesuprasdavau) kad išsikrauti tiesiog šokdavau iki išprotėjimo iki devynių prakaitų kaip sako..ar lakstant automobiliu neribotais greičiais ypač naktį, kai nėra mašinų ir gali gerai išsigazuoti..

Per ją kažkaip patyriau, kad esu vertinga vien todėl kad esu.. Vien todėl kad esu... jau tame yra vertė... Žinoma aš viską dariau kas buvo rekomenduota..nors niekaip negalėjau suprasti kam tiek daug reikia melstis cielą pusvalandį.. man atrodė tai laiko švaistymas. Bet žinojau kad jeigu nedarysiu tai kaip sakoma ...ššš.. nieko nebus.

Taip truko apie pusę metų gal daugiau.. Kasdienė mankšta, malda, vandens procedūros, vaistažolės, afermacijos..

Kol vieną dieną..pamenu įėjau į šefo kabinetą..vėl su kažkokiomis prastomis naujienomis.. Pakėliau ranką ir sakau..dabar tik nešaukit (nes jis taip šaukdavo kad drebėdavo sienos..vyrai jo bijodavo..ką jau kalbėti apie moteris.. (tik buhaltere turėjo pas jį kažkokį blatą), ar kitus... pamenu mes jaunimas dėdavom puodelius prie sienos ir matuodavom decibelus tos dienos (pagal puodelio vibravimą į sieną skaičiuodavom :) ) ..žodžiu jis tikrai mokėdavo pakelti balsą..  Taigi įeinu, pas siaubūną (nuo kurio riksmo man visuomet galvoje pasidarydavo tuščia ir nežinodavau apskritai ko atėjusi...) iškeliu ranką tarsi siekdama jį sulaikyti  ir sakau.. dabar nešaukit, bet yra taip taip ir va taip... ir jis pradeda juoktis..    sako..prisėsk. :) 

Pirmą kartą per 2metus. Ir nuo to karto kažkas pasikeitė mūsų santykyje.. atsirado kažkoks tarsi didesnis pasitikėjimas vienas kitu. Ėmiau drįsti jam ir paskambinti.. ką galėjo sau leisti tik vyr buhalterė.

Pamenu ...vieną diena mano pirmoji mokytoja pasakė.... imk vieną dieną ir susirašyk sau ant popieriaus kiek darbų tu dirbi ir už ką realiai esi atsakinga.. ir už ką gauni pinigą. Kai stenėjau dėl pinigų..

Buvau šoke.. gavosi  58 punktai (kaip dabar atsimenu)..o man vis atrodė kad nieko ten neveikiu.. kad dykai gaunu pinigus..kad nepakankamai dirbu, nepakankamai esu rimta kaip specialistė..nors kartais nustebdavau kitų žmonių komentarais tam tikrais klausimais..nors pagal pareigas ir atlygi lyg ir turėtų būti atvirkščiai..

Darbe  artėjo dar vienas auditas..dabar jau iš Vokiečių kur dar didesni reikalavimai ir mačiau kad realiai nespėju..Tiesiog nespėju visko padaryti.. o kaip žinia statybininkai dėl to iš vis nesuka sau plaučių.. tau reikia tu ir daryk..požiūris maždaug toks.  Pamenu kaip drebėdama su tuo sąrašu ėjau pas šefą. Ėjau ir galvojau viskas.. jau buvau susitaikiusi su ta mintimi, kad mane išmes..na juk nesusitvarkau su savo pareigomis..  tai ką čia kalbi.. kaip gali nespėti..

Taigi pasiprašiau audiencijos .. ir perskaičiau visą sąraša.. ir pasakiau kad nežinau ką daryti aš tiesiog nespėju visko atlikti, man arba reikia pagalbos..arba nežinau atleiskit, bet aš viena nespėju. Tokia buvo tiesa. :) jis išklausė.. pasakė duok lapą. Paskaitė.  Ir sako.. bet čia yra mažiausiai 5 žmonių darbas. Aš pakėliau akis. Ir tada sako.. šitą turėtų jie patys daryti daryti šitą anie.. galiausiai..už ką aš moku pinigus jiems , jeigu  tu už juos padarai jų darbą. Įsižiojau, niekada negalvojau kad už kažką atlieku kažkieno darbą, maniau kad taip priklauso, na truputį padedi vienas kitam.

Trumpai kitą dieną jis sušaukė susirinkimą.. ir pasakė visiems, kad dirbtų savo darbą ir neužkrautų manęs, (iš tiesų neturėjau kur akių dėti, galvojau viskas, dabar kolektyve bus hana..) jeigu dar nors kartą išgirs kad Monika už kažką kažką daro.. griaudėjo šefas.. skris iš darbo ir panašiai..pamenu pajutau tokią jėgą ir užtarimą. Jokio pasmerkimo kaip tikėjausi..

Beje su kolektyvu nieko nenutiko.. Tiesą pasakius atsirado daugiau pagarbos.. su kai kuriais net tikros bendrystės..ypač su vyr buhaltere..bet jeigu atvirai..visa tai man jau ne be taip labai rūpėjo, man buvo taip ydomus tas kelias kuriuo pradėjau eiti, kad visi kiti dalykai nublanko prieš tai..tiesiog buvo ne tokie įdomus. Kitaip aš pati sau (tiksliau tuo kas vyksta su manimi pačia) tapau tokia įdomi..kad matyt ir kitiem tapau įdomesnė..manęs ėmė klausti ką darai kad tokia oda.. ir panašiai..

Ryte atėjusi į darbą jau rasdavau krūvas šefo raštelių.. su užduotimis..ir tai buvo tikras įvertinimas.. o aš į darbą ėmiau vėluoti.. atvažiuoti tik apie 9val kaip pradžia 8va. Nes dažnai nespėdavau atlikti visų savo ritinių ritualų, o be jų kojos iš namų nekeldavau.

O išeidavau 18val. Šefas viena dieną po atostogų (čia irgi buvo pasiekimas porą metų iš vis nelesdavau sau net pagalvoti apie atostogas.. o čia šefas išleido ir net leido apsistoti bute prie jūros kuriame galėjo ilsėtis tik firmos vadovai.. žodžiu buvau įvertinta..bet man tai jau ne itin rūpėjo.. kadangi tas gyvenimas kuri tik pradėjau gyventi man tapo daug įdomesnis.. kažkur gelmėje suvokiau..kad gali nebūti darbo, santykių..bet visuomet būsi su savimi.. kas be nutiktų.. ir nuo to kas tu esi, koks tu esi, tai ir prisitrauksi į savą gyvenimą..taip iš esmės ir nutiko..keitėsi įpročiai..požiūris..keitėsi draugai..savaime daug kas tiesiog atkrito..) taigi šefas tik įžengus į ofisą pasikvietė į kabinetą  su mano tiesiogine vadove (..niu pamaniau dabar bus.. jau kažką matyt prisidirbau, ar kažką palikau prieš atostogas ne iki galo atlikto..bet čia pat pagalvojau, kad regis viską sutvarkiau..nes nemėgstu paliktų galų) ..ir pradėjo kalbą apie vėlavimus niu manau sau šakės..dabar jau..vėluoju tikrai po valandą.. atleis .. nes kiek galima tverti..

Jis nusišypsojo ir sako.. niu mes matome kad tu nelabai mėgsti į darbą ateiti laiku tai gal tau tiktų valandą ilgiau padirbėti.. Buvau apstulbusi.. Žinoma kad man net labai tiko. Nes tuomet viską ryte spėju (mano ritualai trukdavo apie 3 val.)  ir nereikia minti ant 220 kad spėti į darbą.

Trumpai viskas kažkaip mano gyvenime ėmė tvarkytis. Bet aš t kažkaip nė nepastebėdavau.. nes mačiau kad tiek yra ką veikti su savimi...  Beje man pakėlė atlyginimą, ėmė apmokėti vieną iš telefonų ir dalį kuro, nes kažkaip nusprendė kartu su buhaltere kad daug važinėju po objektus. J  beje tai vyko kažkaip savaime.. man nieko nesakant. Ateinu į darbą naujiena.. o.. Pamenu buhalterė išėjo triumfuodama iš kabineto  ir sako pasirašyk. Sakau kas čia.. Ji sako dar nė karto nuo mano darbo šioje firmoje niekam nekėlė atlyginimo.. Taigi nuo 500lt per mėnesį, pamažu man pakėlė iki 900lt. Tuo metu tai buvo padorus atlygis...kaip merginai ..statybose..ir ką tik baigusiai..

Taigi ėmiau dirbti mažiau nuo 9-18.. o gauti daugiau. :)

Dirbau nuo 7-24val ir gaudavau 500lt.

Plius visi su manimi ėmė norėti bendrauti, pabūti.  Man pačiai būdavo nelabai įdomu. Pamenu tuose budėjimuose po darbo (prie telefonu), man net patikdavo..būdavau sau viena su valytoja. Kol nėra skambučių darydavau savo mankštas.. Žodžiu buvo smagu.

Visą tai taip detaliai pasakoju todėl kad ...

...mano giliu įsitikinimu virškinimo problemos yra ne maiste..o galvoje (kaip ir daugelis ko gero susirgimų..jie neateina iš niekur.. tai tiesiog eilė mūsų pasirinkimų kurie privedė prie tokio rezultato)... pirmoje eilėje ir mūsų gyvenimo būde, požiūryje..

Pamenu man buvo 23 o jaučiausi kaip bobutė.. vos pajudėjau pradžioje.. kai ėmiau daryti pratimus negalėjau nė nugaros išriesti kaip katė.. kojas vos atplėšdavau nuo grindų..

Taip iš tiesų reikėjo pakeisti daug ką..  labai.. tame tarpe ir maitinimosi įpročius.. bet ne kiek patį maistą.. tuo metu (iki pažinties su mokytoja) valgiau tik ryžius, fermentinį sūrį ir majonezą nes nieko kito nevirškino.. ar būdavo bloga..

Taip pat vis ką nors sukimšdavau bėgdama.. į labai SVARBU DARBĄ AR KOKIĄ UŽDUOTĮ..YPATINGOS SVARBOS.. :)

Dabar kaip prisimenu tai juokinga.

Pamenu kai pirmą kartą palikau visus telefonus stalčiuje ir užsidariau pietauti virtuvėje, ofise. Atsisėdau mintys bėgioja niekaip negalėjau susikaupti nė minutės..ir tą padaryti ir tą ir tą.. Bet kažkaip susikaupiau..pasakiau ramiai..tada visos mintys o jei kas užeis..ir pamatys mane čia medituojančia prie savo kalafijorų.. taigi šakės..negerbs.. bet pamaniau o man vis tiek..aš nebeturiu kur trauktis..arba operacija arba išgyjimas..pasirinkau išgyjimą ..Taigi kadangi buvo lieptą man valgyti ramiai ir įsisąmoninti ką valgau..ar skanu ar patina ir t.t... susikaupiau ir ėmiau pamažu valgyti.. ne ryti.. kaip visuomet..greit greit ir reik lėkti.. buvo labai sunku. Taigi nusipirkau meditacijų knygelė. Taigi užsidarydavau virtuvėlėje užsidegdavau žvakelę, pradžioje paskaitydavau meditacijų knygelę..tai padėdavo man nuraminti protą..ir tik tuomet pradėdavau valgyti. Keista..bet per tą laiką niekas nei karto neužsuko į virtuvę..ir keista bet per tą valandą ar 30min.. niekas svarbaus nepaskambindavo į telefonus.. taigi įsitikinau, kad be manęs per tą pusvalandį kai skiriu sau iš tiesų 100 procentų, PASAULIS NESUGRIUVO.

O aš grįždavau labiau pailsėjusi ir labiau pajėgi dirbti ir atlikti užduotis ramesnė..

Taigi iš esmės niekas nepasikeitė, tas pats darbas, tie patys žmonės.. bet kokybė labai ryškiai kita...

Kitas dalykas kurį turėjau pakeisti tai nustoti dirbti konteineriu.. Nuolat buvau taip sakoma nemokamos ausys visų..ir visi kas netingėdavo išliedavo į mane viską.. o aš iš to noro būti gera viską išklausydavau..po to gal blogai miegodavau žinoma dingdavo apetitas..vėl prigerdavau visokių nesąmonių kad tik skrandis uždirbtų...nuo kokokolų ar retbulų..nuo ko suraitydavo mane iš skausmo. Bet be jų iš vis regis miegodavo skrandis.. Vietoj to kad tiesiog pasakyčiau dovanok..esu užimta. Ir ramiai nueiti.

Taigi virškinimo sutrikimai ..tai dalykas kuris man kalbą apie eilę..eilę..nusižengimų pačiam sau ir laikui pridėčiau (tik į kitą pusę..kas į neveikimą..o kas į hiper veikimą...bet tai tas pats bėgimas nuo savęs).. ir tik tuomet kai ėmiau tvarkytis pati. Kai visa ėmė stotis į vėžias.. visi tie dalykai savaime atsitraukė.

Lioviausi sirgti net sloga.. Taip pat labai pasikeitė žmonių ratas..žmonės kurių anksčiau bijojau tapo man artimi. O tie su kuriais mėgdavau pataukšti tapo svetimi..nebe tokie patrauklūs..nes pamačiau, kad buvau arba patogi į kurią galima viską išmesti arba.. tiesiog nebesinorėjo dalyvauti apkalbose ar pataikauti..

Iš tiesų ėmėsi daryti gera gyventi.

Nors atsakomybių didėjo.. Tuomet jau gavau auditorės pažymėjimą pati, kaip rašiau.  Kartais patikėdavo suskaičiuoti objektui sąmatas..(o čia buvo nemažas įšukis ir dar pas p.R.. kuris niekam jų nepatikėdavo) arba net išsiūsdavo pas užsakovą tik su dir.pav.   Žodžiu man patikėdavo vis rimtesnes užduotis..

Beje mečiau rūkyti.. nors jei atvirai tai savaime atkrito.

Taip tapau savo šefo dešiniąją ranka kuris vis daugiau ir daugiau patykėdavo man užduočių..o aš vis drąsiau jam pasakydavau kad dabar negaliu.. turiu skubėti į užsiemimus, bet rytoj iš pačio ryto pažiūrėsiu.  Keista. Bet Jis buvo patenkintas.

Iš tiesų žmonės.. tos baimės....sukuria tiek nesąmonių.. jų niekam nereikia. Visiems visuomet reikia gyvo tikro žmogaus, kartais pavargusio, kartais pikto, bet tikro ir gyvo.. ir sąžiningo pirmiausia su pačiu savimi. Mes sukuriame tiek žaidimų, kaukių..ir taip įprantame tai žaisti, kad net pamirštame kas iš tiesų patys esame..

Taigi man padėjo:

Rytinė mankšta..iš tiesų kas dieną.. svarbiau ne kokią darai bet ritmas, kiek suprantu dabar..  keldavausi 4val ryto (nieko ypatingo..tiesiog turėdavau darbe būti 8val.. o iki darbo su mašina 1val. Taigi iš namų 7val. o mano ritualams reikdavo maždaug 3val.. na jei norėjau ramiai..be nervų viską spėti, dar norėdavau šiek tiek kažko prasmingo paskaityti..taigi gavosi 4val) ryto.

Gėriau tuomet  7 skirtingas vaistažoles.. nes reikėjo atstatyti tulžies darbą, kasos, inkstų, gimdos, kiaušidžių..skrandžio.. Mano organizmas buvo tiek išsekintas ir tiek užterštas, kad buvo prasidėjusi organu degeneracija..tai yra mano organai ėmė pūti organizmo viduje..ir niekas nežinojo kodėl..gydytojai buvo bejėgei..jie iš vis skėčiojo rankomis ir nežinojo ką daryti..

Kokrečiai skrandžiui  ir dvylikapirštei man labiausiai padėjo plačialapis gyslotis. (geriamas 30min iki valgio.. tai svarbu nes jeigu gerti po valgio tuomet veikia gerklas, kvėpavimo takus nuo peršalimo) Skausmui nuimti arbatmedžio eterinio aliejaus lašiukas ant duonos. Tikrai patikrinta daug kartų. Iš karto nuima skausmą. Bet arbatmedžio et. aliejus tikrai turi būti aukštos kokybės. Žinot jeigu atvirai mane labai visą šitai stebino kaip tokie regis paprasti dalykai padeda. Kai kankinausi šitiek laiko.. ir buvo išbandyta tiek visokių metodų..vaistų ir panašiai.. Jau po pirmos savaitės kai gėriau gysloti pajutau gerus pokyčius savo virškinimo sistemoje.. ėmė rimti staigus deginimas, o už mėnesio kito ėmiau jausti gurguliavimą savo skrandyje..kas man ir po šiai dienai kaip muzika.. Tai rodo kad organizmas gyvas. Veikia gyvena savo gyvenimą. Mane šitai tiek įkvėpė, kad ėmiau vis labiau ir labiau gilinti žinias tame.. tiek natūropatijoje, tiek skirtingose psichoemocinėse treniruotėse; kursuose; išmokau įvairių masažo metodikų (nustebau kaip iš tiesų man patinka šitai daryti), apie akmenų, sėklų, adatų terapiją, yvarių gydomųjų mankštų (ir visą tai dariau tiesiog todėl, kad man tai buvo begalinai įdomu..dariau tai pirmoje eilėje dėl savęs) ..  kuo iš tiesų labai norėjosi dalintis. Niekada nemaniau kad kada nors tuo užsiimsiu pati. Jei man kas būtų anksčiau pasakęs...kad stosiu į  kineziterapiją (antrą aukštąjį), kad masažuosiu, vesiu seminarus pati.. būčiau tik nusijuokusi..ir pasakiusi, kad ko gero ne visi namie..  

Manau būtent dėl to ir gimė ši svetainė..kaip siekis pasidalinti su žmonėmis sava patirtimi, viltimi ir tikėjimu, kad verta gyventi.. ir ieškoti išeičių, verta nustoti belstis į tas pačias duris ir pamėginti atverti kitas, kad tikrai ateina atsakymai ...sprendimai, žmonės, visą ko reikia, kai užduodi tinkamą vektorių, ar gimsta tinkamas ketinimas, prie to ko gero reikia prieiti.. ir dažnai per nemenką skausmą. Pamenu kartą ta pati mano pirmoji mokytoja pasakė: O kas sakė, kad bus lengva? Arba nėra nepagydomų ligų yra tik nepagydomas mąstymas. Arba tik inteligentai prikuria tokių ligų, paprastas kaimo žmogus tiesiog pasiunčia ant trijų raidžių ir baiktas kriukis :)  ... ir tikrai kiek kartu pati.. ir per kitus žmones pasitvirtindavo ta pati tiesa ..kad regis sudėtinguose klausimuose ..ar neišsprendžiamose problemose..atsakymas gali būti toks paprastas..  svarbiausia ieškoti, eiti pirmyn, kaip sakoma nenuleisti rankų.. ir atsakymai tikrai ateina..

Taip, beje tuo metu dar lankiau tarpusavio palaikymo jausmų grupę moterims. Sakyčiau tai buvo kone didžiausia pagalba ir parama ir postūmis keistis ir augti. Ten pirmą kartą patyriau kad jausmai nėra nei geri nei blogai jie tiesiog tokie yra.. ir jie kažką kalba.. Tai leido giliau save pažinti..o per tai ir pasaulį.. tikrai nuoširdžiai visiems rekomenduoju šitai..  Kol kas neradau geresnio būdo kaip save pažinti ir augti. Taip yra meditacija..yoga..treniruotės..psichologai.. bet tai kaip tabletės..tam kartui. O jeigu norisi iš tiesų rezultato tikrai nuoširdžiai visus kviečiu į savęs pažinimo kelionę..  Būten savęs.. ne kas ką pasakys apie mane, kaip čia dar turiu pasitemti ar atrodyti, kad būti įvertintu, pagirtu ir t.t.... bet kaip aš jaučiuosi.. kas vyksta su manimi..kai..(jis pyksta, jis/ji nenori,  jis geidžia..o tu ne.. visi išėjo/išvažiavo o pamiršo pasakyti ar pakviesti.. kas vyksta tuomet su manimi..) . Galiausiai mano atveju..sužinoti po perkūnais kokią kiaušinienę mėgstu pati (nes iki to buvo tik maistas kuri galiu valgyti ir kurio negaliu valgyti).... kur patinka būti man.. su kokiais žmonėmis gera būti ir bendrauti man.. kas brangu man pačiai.. ne visuomenei, tėvams, ar mylimiesiems...ne primesti dalykai.. o kas iš tiesų asmeniškai man autentiškai prie širdies.. Tai kelias.. Ir kitaip niekaip nepavadinsiu.. Ir jis nuostabus..banguotas.. bet tik taip patiriu gyvenimą..

Iš tiesų supratau, kad šis negalavimas apima daug sričių ir tik įvedus harmoniją jose tvarkose ir visa kita.. taigi tai ne vienos ar kitos vaistažolės reikalas tai ir dienos rėžiams ir požiūris, ir darbas ir poilsis ir vertybės interesai..kur save nuneigiau ir panašiai.. tai kompleksinis dalykas..nes pas kiekvieną žmogų gali būti skirtingos priežastys.. Pas vienus trinka virškinimas dėl tulžies..ar rūgščių..pas kitus dėl kasos ir gliukozės.. skirtingai..

Mano atveju buvo taip, kad buvo prasidėjusi atrofija praktiškai visų organų .. nustojo funkcionuoti ir ėmė pūti iš vidaus buvau it gyvas lavonas..Gydytojai nelabai žinojo iš vis ką daryti tokiu atveju. Išrašinėjo vaistus po vaistų..jau gėriau saują.. vieni nuo skausmo..kiti nuo to, kad kitas organas nekentėtų, treti, kad užgesintu poveikį anų kitų ir panašiai.. o buvau jauna mergina.. ką tik baigusi..

Niekur negalėjau išvažiuoti be savo vaistinėlės.

Ir štai po metų.. maždaug .. pradėjau galėti valgyti praktiškai viską.. net ir kiaušinį..kurio negalėjau valgyti 20metų nuo vaikystės. Nes jo iš vis nevirškindavo..tris paras atsiduodavo supuvusiu kiaušiniu iš skrandžio..

Pamenu kaip skambinau savo pirmajai mokytojai papasakoti kad valgau kiaušinį blyną ir man niekas nesidaro :)

Tada ji pasakė kad dabar daug kuo galėsiu stebėtis..ir kad neskubėčiau atmesti dalykų kaip nevalgomų..o ragauti ir žiūrėti..

Taip, jau atėjusi pas pirmąją mokytoja buvau vegetarė

Bet ta kuri valgė tik ryžius su majonezu ir sūriu. Nes nieko kito negalėjo..

Taigi kai kas nors sako tai tu vegetarė.. tai ką tu valgai būdama vegetarė.. aš juokiuosi ir sakau.. o dabar aš valgau labai daug ką praktiškai viską..tik gyvulinės kilmės nenoriu. Bet tiesiog taip yra..jau tokia esu nuo gimimo. Nesinori. Galiu valgyti tiek keptą, tiek nekeptą maistą, tiek aštrų tiek neaštrų..galiu valgyti bulvinius blynus su česnakiniu padažu ir nepasidaro nei bloga nei kas skrandžiui nutinka. Dabar visai nesenai net sukramčiau aštrią papriką (tą smailę) na ašaros ištryško, bet nieko nenutiko. :)

Taigi šis susirgimas iš tiesų virto malone man.. galima sakyti mano skrandukas tapo bilietu į kitokio  visiškai kitokio gyvenimo pradžią..kupina savęs pažinimo, meilės sau ir atradimų.. Atradau..kad iš tiesų yra daug dalykų kurių nemėgstu..nors jie madingi.. atradau...kad man gera ir patinka paprasti dalykai..paprastas maistas..pagamintas su meile..gali būti paprasta bulvių košė su sviestu. Ir labai skanu. Gali būti tiesiog duonos riekė su juozažole ir būsiu soti visą dieną. Supratau sau, kad maistas irgi yra Dievo dovana ir kad dovana jeigu dar gali valgyti :) ..dar nori.. nes būna ir taip kad apetitas iš vis dingta..

Bet daug įdomiau pasidarė save stebėti.. tyrinėti.. ir vis nustebti..kad o pasirodo ir šitai galiu..

Dabar iš tiesų mano mityba yra visavertė galėčiau pasakyti.. galiu ir kiaušinius valgyti.. Ir net atradau kad mėgstu labiausiai kiaušinienę su pomidorais ir violetiniais svogūnais ir sūriu.

Dar labai mėgstu tiesiog cukiniją siek tiek apkepinta su prieskoniais ant duonos..

Bet geriausiai jaučiuosi pavalgiusi salotų.. galiu jų valgyti ..kaip sakau kibirais J

Mama jau išmoko kai atvykstu į svečius parūpinti kuo daug vaisių ir salotų..

Iš tiesų mano mitybos įpročiai pilnai pasikeitė..

Dabar kur bebūčiau vežuosi su savimi ir savo puodelį ir savo valgymo kilimėlį (bambukine staltieselę).. nes visi tie mažmožiai padeda man labiau jaustis namuose.. jei nesigaudavo prie bendro stalo tuomet viešbučio numeryje...

Man tapo įdomu save stebėti..ir patirti..rasti kažką savo autentiško, kas tinka pačiai...

Šitaip suvokiau kokia beprasmybė yra konkurencija. Juk jeigu kiekvienas darytų tai kas jam duota, tai kas jam prie širdies, kam jis gabus.. kiek daug gražių dalykų būtų galima sukurti.

Čia truputį į šalį. Šalia mūsų gyveno toks kaimynas..iš tiesų mes visi šiek tiek jį pašiepdavom..nes makalavosi ten su savo motociklais..tai šen tai ten..visą laiką tokiais pajuodusiais paakiais..manėme niekada nesuaugs..  O dabar kiek suprantu jis ar konsultuoja kitus ar kažką panašiai.. jis sukūrė savo veiklą, kaip jis mato..dabar matom kaip dažnai pas jį atvyksta žmonės patarimo.. Ir išeina patenkinti.. nes jis myli savo darbą. Ir dabar jau jis nebevaikšto pajuodusiais paakiais o visuomet šviesiai nusiteikęs, kaip sako su vėjeliu...

Sakyčiau, kad visą tai labai susiję.. ir negalėčiau nei vieno punkto išimti..

Todėl šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad vaistažolės, akupunktūra, akupresūra, masažai, net mankštos.. ar vaistai, operacijos ir visa kita.. visa tai tik priemonės.. tai tik priemonės.. kurios veda į kitokį savęs pažinimą ir priėmimą.. kurios vedą į kitokią gyvenimo kokybę. Kad tikroji galia, tikroji sveikata yra pačiame žmoguje.. o tai yra kelionė.. nėra tokios tabletės, ar vaistažolės kurią stebuklingai išgeri ir gyvenimas pasikeičia.. tai kelias.. tai virtinė veiksmų, pasirinkimų, indėlių, kantrybės, valios pastangų..kurie priveda prie sveikatos, tai kelias..gyvenimo būdas kaip pavadinsi... ir tai nenutinka staiga.. Tikiu, kad žmoguje slypi neišmatuojami lobiai.. ir kad jis pats kuria tuos stebuklus... savo pasirinkimais. Arba ne J

Ir taip, iki šių dienų (18metų) kas metai, du kartus per metus atlieku kokį nors organizmo valymą, skiriu dėmesio mitybai.. daugiau pačiam procesui.. neskubėti ir samoningai kramtyti.. pastebėti kokybes ir pan..  išmokau gaminti pati J  ir po šiai dienai nelabai mėgstu restoranų ir kavinių maisto (kur anksčiau dažnai pietaudavau). Iš tiesų renkuosi geriau savo kažką pasigaminti ir įsimesti į kuprine su termosiuku arbatos..ir kur ant pieveles sušveisti... pastebėjau, kad geriau jaučiuosi gamtoje, jausdama vėją, žolę medžius..nei restorane, kad ir prie šumnų patiekalų.. daug geriau..

Apskritai supratau, kad iš principo man nepatinka tos vietos kur reikia temtis ir kažką vaidinti.. O jeigu ir reikia kažkur sudalyvauti tai aiškiai suprantu kaip pareigią, ją atlieku ir einu toliau savo keliu. Tapau atrankesnė ne tik maiste bet ir santykiuose.. Ėmiau atsirinkti ką kviesti į svečius ką ne, kur eiti kur ne.. ir jaustis dėl to komfortiškai..  O ne tai kad oj norėčiau bet neinu nes tai ne satvinis (malonės maistas hindi) maistas :) tarkim.. ne.. renkuosi kažką kitą nes arba jau ten buvau ir ten būti nebenoriu, arba tiesiog ..turiu kažkokį kitą pasirinkimą.. galiu nueiti ...bet kaip pareiga.. Tad verčiau renkuosi ten kur širdžiai miela..net jei tas vakaras yra namie su knyga ir arbatos puodeliu.. supratau kad apskritai vertinu gyvenime tikrus dalykus, nuoširdumą, paprastumą, ramybę, atvirumą.. apskritai ėmiau mėgti iškrėsti kažką spontaniškai tiek sau tiek kažkam :)

Todėl žmonės kurie pas mane kreipiasi ar užklysta skatinu įsiklausyti į save.. nes net tos pačios žolės kiekvieną žmogų gali veikti skirtingai.. visuomet kviečiu įsiklausyti į save, o koks jų kelias.. o ko jam asmeniškai reikia..

Ir  taip vis dar mokausi mylėti save, rūpintis savimi.. kaip geriausiu draugu.. 

..beje dabar vairuoju dviratį :) ..negaliu sakyti myliu greiti ir dabar..bet kiek kitaip..:)

su meile,

M.

 p.s. beje turiu disgrafija, tai reiškia, kad palieku gramatinių klaidų. Prašau stipriai dėl to nepykti.