Pasaka apie ramybę..

Dėmesys - pati vertingiausia valiuta, kuria aš turiu mokėti už vidinę laisvę.

                                                                                                GURDŽIJEVAS

............

...didelės karalystės valdovas, jau būdamas senas, prieš palikdamas šį pasaulį norėjo būti tikras, kad jam pavyko išmokyti sūnų išminties. Pačias sunkiausiais karalystei laikotarpiais ši išmintis padėdavo valdovui nepalūžti ir galiausiai pasiekti, kad jo šalyje vėl įsiviešpatautų taika ir darna. Bet kažkodėl jaunasis princas iki galo taip ir nesuprasdavo, ką tėvas jam nori pasakyti.

-Taip, tėve, suprantu, kad tau pusiausvyra labai svarbu, bet, manau svarbiau yra apsukrumas ir valdžia.

Vieną dieną, kai karalius jodinėjo ant savo ristūno, jam kilo puiki mintis.

-Galbūt, užuot vis kartojus sūnui tą patį, reikėtų jam kaip nors tai parodyti.

Apimtas pakilios nuotaikos jis sukvietė į didžiąją rūmų menę svarbiausius savo dvaro asmenis.

-Noriu, kad būtų surengtas pats pats didžiausias ir reikšmingiausias tapybos konkursas, koks tik kada nors vyko.

Tegu visuose pasaulio kaimeliuose šaukliai paskelbia, kad konkurso nugalėtojas bus nepaprastai dosniai apdovanotas.

-Jūsų didenybe, - paklausė vienas didikų, - o kokia bus konkurso tema?

-Tema bus ramybė ir pusiausvyra. Duodu tik vieną nurodymą, - tarė karalius,- nieku gyvu neatmeskite nė vieno darbo, kad ir koks keistas ar atgrasus jis jums pasirodytų.

Didikai išėjo, taip iki galo ir nesupratę keisto karaliaus paliepimo.

Net iš tolimiausių pasaulio kampelių ėmė plūsti nuostabūs paveikslai. Vienuose buvo vaizduojami ramūs jūros vandenys, kituose - giedros padangės, kuriose sklandė paukščių pulkai, į kuriuos žvelgiant apimdavo ramybės ir darnos pojūtis.

Didikai džiaugėsi tokiais gražiais paveikslais.

-Jo didenybei karaiui, be abejonės, bus labai sunku išrinkti iš tokių nuostabių paveikslų vieną, patį geriausią.

Staiga, visų nuostabai, buvo atneštas be galo keistas paveikslas. Nutapytas niūriais tonais, beveik be šviesių potėpių, jis vaizdavo šėlstančią jūrą pačiame audros įkarštyje - milžiniškos bangos įnirtingai daužėsi į tamsias stačias pakrantės uolas. Dangus buvo aptrauktas milžiniškų juodų debesų.

Nuščiuvę iš nuostabos didikai susižvalgė ir čia pat pratrūko šaipytis ir juoktis.

-Tik beprotis galėjo atsiųsti tokį paveikslą konkursui ramybės tema.

jie jau buvo bemetantys jį iš menės lauk, bet vienas didikų sustabdė sakydamas:

-Karalius mums davė nurodymą, ir mes negalime jo nepaisyti. Liepė neatmesti nė vieno paveikslo, kad ir koks keistas jis būtų. Nors šis nurodymas mums atrodo keistokas, jį davė mūsų valdovas, ir mes negalime jam nepaklūsti.

- Gerai, - tarė kitas didikas, - bet nugrūskite šį paveikslą į aną kampą, ten jo beveik nesimatys.

Išaušo diena, kai jo didenybė karalius turėjo nuspręsti, kuris paveikslas laimės konkursą. Įžengęs į paveikslų menę, karalius švytėjo iš džiaugsmo, tačiau apžiūrint skirtingus paveikslus jo veidas ėmė vis labiau niauktis.

- Jūsų didenybe, negi jums nepatinka nė vienas šių darbų? - paklausė vienas didikų.

- Jie, be abejo, labai gražūs, bet visiems kažko trūksta.

Apėjęs visą parodų salę, bet taip ir neradęs, ko ieško, karalius staiga įsmeigė akis į kampan nugrūsta paveikslą.

- Kas ten kyšo, kad beveik nesimato?

- Ten dar vienas paveikslas, jūsų didenybe.

- Bet kodėl padėjote jį į tokią nuošalę kertelę?

- Jūsų didenybe, šį paveikslą nutapė beprotis ir mes būtumę jį atmetę, bet paklusdami jūsų nurodymui priimti visus, kurie tik bus atsiųsti, nusprendėme nugrūsti į kampą, kad negadintų nuostabaus bendro vaizdo.

Karalius kuris iš prigimties buvo smalsus, priėjo pažiūrėti keisto, iš tiesų gluminančio paveikslo. O paskui padarė tai , ko nebuvo padaręs nė vienas dvariškių - priėjo dar arčiau ir įdėmiai įsižiūrėjo. Tada jo veidas netikėtai nušvito ir jis garsiai paskelbė:

- Štai jis, paveikslas, jis laimi konkursą, be jokios abejonės.

Didikai susižvalgė, manydami, kad karalius neteko proto. Vienas jų nedrąsiai paklausė:

- Jūsų didenybe, mes niekada neginčijome jūsų sprendimų, bet ką jūs įžvelgiate šiame paveiksle, kad skelbiate jį laimėjus?

- Jūs į jį gerai neįsižiūrėjote, prieikite arčiau.

Didikams priėjus arčiau, karalius jiems parodė kažką tarp uolų. Tai buvo mažytis lizdelis, kuriame ką tik išsiritęs paukščiukas. Motina jį maitino, visai nepaisydama aplink siaučiančios audros.

Tada karalius jiems paaiškino, ko taip troško išmokyti savo sūnų princą.

- Ramybės šaltinis - ne idealios sąlygos, kurios atsispindi kituose paveiksluose, vaizduojančiuose ramius jūros vandenis ir giedras padanges. Ramybė - tai sugebėjimas iškilus sunkumams sutelkti savo dėmesį į tai, kas tau yra svarbiausia."

                                    *******************

Šis pasakojimas puikiai atskleidžia, kad pusiausvyra ar jos stoka mūsų gyvenime labai priklauso nuo to, į ką mes sutelkiame savo dėmesį. Jei sutelksime jį į "gyvenimo audras" - mus trikdančius ar nemalonius dalykus, neatlaikysime įtampos ir prarasime vidinę ramybę. Tačiau jei valdysime savo dėmesį ir sąmoningai nukreipsime jį į tai, kas mums svarbiausia, išsaugosime šviesų ir sutelktą protą net tada, kai kiti bus jį praradę.

                ištrauka iš, ispano chirurgo dr. Mario Alonso Puig, knygos: "Sukurk save iš naujo"