(lot. Hyssopus officinalis)

    Tai vienas iš biblijinių augalų paminėtas ne sykį Biblijoje, buvo naudojamas ritualuose laiminant, valant vandenį, vėliau tuo vandeniu šlakstydavo žmones. gali būti kad tiesiog dėl praktiškų sumetimų juozažolė taip pat turi stiprių eterinių aliejų bei įvairių dezinfekuojančių savybių turinčių medžiagų.

    Juozažolės (vaistinio isopo) tėvynė – Viduržemio jūros šalys ir Vidurinė Azija.

    Juozažolės žaliavoje yra rauginių medžiagų, eterinio aliejaus, kuriame yra pineno, cineolio, kamfeno, seskviterpeno; organinių rūgščių, glikozidų, flavonoido diosmino, mineralinių medžiagų, cukraus ir dervų.

    Juozažolėmis patariama gydyti stenokardiją, skrandžio ir žarnyno ligas.

    Juozažolės gerina virškinamojo trakto darbą bei apetitą. Juozažolės antpilo, kaip organizmą stiprinančio vaisto, patariama gerti pagyvenusiems žmonėms. Juozažolėmis taip pat patariama gydyti lėtines viršutinių kvėpavimo takų ligas,astmas, neurozę bei pernelyg gausų prakaitavimą.

    Juozažolių antpilu bei nuoviru patariama plauti akis sergantiems konjuktyvitu, o ant ilgai negyjančių žaizdų dėti kompresus.

    1 arbatinį šaukštelį juozažolių užpilkite 250 mililitrų verdančio vandens, leiskite nusistovėti 30 minučių.

    Sergantiems kosuliu, lėtiniu bronchitu, astma, o taip pat lėtinėmis skrandžio ir žarnyno ligomis bei vidurių užkietėjimu šio antpilo patariama gerti po ½ stiklinės 3 ar 4 kartus per dieną.

Sergantiems burnos gleivinės uždegimu, šiuo antpilu patariama skalauti burną.

    Naudojant juozažoles reikia būti ypač atsargiai, nes juozažolių eterinis aliejus yra ypač koncentruotas ir gali sukelti net epilepsijos priepuolius bei sudirginti centrinę nervų sistemą.